Šią vasarą ir paskutinėmis dienomis Lietuvą ne kartą talžiusios audros ir liūtys dar kartą priminė vieną paprastą tiesą – stichija nepasirenka patogaus laiko, o jos padaryta žala gali būti skaičiuojama dešimtimis ar net šimtais tūkstančių eurų.
Klaipėdoje po smarkios liūties šiandien vėl buvo užlietos gatvės, vanduo kai kur siekė automobilių ratus. Tokie vaizdai jau nebėra retenybė. Vis dažniau girdime ir apie užlietus daugiabučių rūsius, apgadintus stogus, fasadus, inžinerines sistemas.
Ir kiekvieną kartą po tokios nelaimės turime atsakyti į tą patį klausimą – kas už žalą sumokės? Manau, kad Lietuvoje atėjo laikas rimtai kalbėti apie privalomą daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų draudimą. Ne todėl, kad gyventojams reikia dar vienos prievolės. Priešingai – todėl, kad šiandien jie yra paliekami su pernelyg didele finansine rizika.
Butą draudžiame, o namą pamirštame
Daugelis žmonių draudžia savo butą, baldus, buitinę techniką. Tačiau dažnai pamirštame, kad gyvename ne atskirai stovinčiame bute, o daugiabutyje. Stogas, fasadas, laiptinės, pamatai, rūsiai, bendros inžinerinės sistemos ir konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams. Tai didžiulės vertės bendras turtas. Tačiau šiandien jis gali būti visai neapdraustas.
Man tai atrodo paradoksalu. Galime būti apdraudę televizorių ar ką tik įrengtą virtuvę, tačiau pastato, kuriame visa tai yra, bendrosios konstrukcijos lieka be tinkamos apsaugos. Kol nieko nenutinka, apie tai lengva negalvoti. Bet užtenka vienos rimtos audros, gaisro, sprogimo ar užliejimo ir problema tampa labai konkreti – atsiranda sąskaita. Ir ta sąskaita gali būti milžiniška.
Vieno kavos puodelio kaina gali apsaugoti nuo tūkstantinių išlaidų
Būsto rūmų vertinimu, tinkamai sukurtas bendrojo turto draudimo modelis vienam butui neturėtų tapti reikšminga finansine našta. Kalbėtume apie sumą, kuri per mėnesį galėtų būti panaši į vieno kavos puodelio kainą.
Tačiau nelaimės atveju tokia apsauga gali reikšti skirtumą tarp kelių eurų per mėnesį ir kelių tūkstančių eurų netikėtos sąskaitos.
Jeigu audra nuplėšia daugiabučio stogą, užliejamas rūsys ar gaisras pažeidžia bendrąsias konstrukcijas, remontuoti vis tiek reikės. Klausimas tik vienas – iš kokių pinigų?
Jeigu draudimo nėra, išlaidos tenka patiems gyventojams. Naudojamos namo sukauptos lėšos, renkamos papildomos įmokos, o labai didelių nelaimių atvejais pradedama ieškoti valstybės ar savivaldybių pagalbos. Manau, kad tai nėra teisingas modelis.
Privataus turto neapdraudimo rizika neturėtų automatiškai tapti visų mokesčių mokėtojų problema.
Automobiliams privalomas draudimas mūsų nebestebina
Prisiminkime privalomąjį automobilių civilinės atsakomybės draudimą. Šiandien niekam neatrodo keista, kad automobilis privalo būti apdraustas. Mes suprantame, kad eismo įvykio metu žala gali būti didelė ir žmogus ne visada turės galimybių ją padengti savo lėšomis. Kodėl visiškai kitaip žiūrime į daugiabutį, kurio vertė gali būti milijoninė?
Žinoma, modeliai nėra identiški. Tačiau pati logika ta pati – kai potenciali finansinė žala yra labai didelė, visuomenei reikia iš anksto veikiančio rizikos valdymo mechanizmo. Todėl privalomo daugiabučių bendrojo turto draudimo nelaikyčiau nauju mokesčiu. Tai yra investicija į finansinį žmonių saugumą.
Draudimas nepakeistų kaupiamųjų lėšų
Kartais girdžiu argumentą: gyventojai jau kaupia lėšas namo priežiūrai, tad kam dar reikalingas draudimas? Tai du skirtingi dalykai. Kaupiamosios lėšos yra skirtos planuojamiems darbams – stogo, fasado, vamzdynų remontui, pastato atnaujinimui.
Draudimas skirtas tam, ko suplanuoti negalime. Audrai. Gaisrui. Sprogimui. Užliejimui. Kitam staigiam įvykiui, per kelias valandas galinčiam padaryti žalą, kuri yra gerokai didesnė už daugiabučio sukauptą rezervą. Todėl draudimas turi ne pakeisti kaupimą, o jį papildyti.
Džiugu, kad ir Aplinkos ministerija iš esmės palankiai vertina bendrojo turto draudimo idėją bei pabrėžia būtent šį principą.
Klimatas keičiasi – turime keisti ir požiūrį
Dar prieš dešimt ar dvidešimt metų itin smarki audra ar liūtis galėjo atrodyti kaip retas įvykis. Šiandien tokius pranešimus girdime vis dažniau. Ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai tampa mūsų kasdienybės dalimi. Todėl negalime valstybės politikos grįsti vien viltimi, kad „mūsų namui gal nieko nenutiks“. Turime pasiruošti tam, kad nutikti gali. Ir pasiruošti reikia iki nelaimės, o ne kitą rytą po jos.
Šiandien daugiabučio gyventojai gali savanoriškai nuspręsti apdrausti bendrąjį turtą. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad vieni namai apsaugoti, o kiti – visiškai ne. Neretai apie draudimą susimąstoma tik tada, kai žala jau padaryta. Manau, kad tokia sistema nėra pakankama.
Reikia paprasto ir aiškaus modelio
Žinoma, privalomas draudimas negali būti įvestas neapgalvotai. Turime kartu su Aplinkos ministerija, draudimo bendrovėmis, daugiabučių administratoriais ir gyventojų atstovais sutarti dėl aiškaus modelio. Turi būti aiškiai apibrėžta, kas draudžiama, kokios rizikos įtraukiamos, kokia minimali draudimo apsauga ir kaip užtikrinama konkurencija tarp draudikų. Svarbiausia, kad sistema būtų paprasta, skaidri ir finansiškai prieinama gyventojams. Tačiau diskusijos apie technines detales neturėtų užgožti esmės.
Daugiabutis yra vienas didžiausių žmonių turimų turtų, o jo bendrosios dalys negali likti be apsaugos vien todėl, kad iki šiol taip buvo įprasta.
Audros mes nesustabdysime. Liūties taip pat. Tačiau galime padaryti taip, kad kitą rytą po nelaimės žmonėms kartu su vandeniu į rūsius neatplauktų ir tūkstantinės sąskaitos.
Todėl, mano įsitikinimu, privalomas daugiabučių bendrojo naudojimo objektų draudimas nėra papildoma našta. Tai elementari finansinė apsauga, kuri šiandien tampa ne prabanga, o būtinybe.