Daugiabučių priežiūros mokestis – tai suma, kurią kas mėnesį moka visi civilizuoto pasaulio gyventojai, Lietuvoje – daugiau nei milijonas piliečių. Iš šių pinigų finansuojamas namo administravimas, techninė priežiūra, avarinės tarnybos, dokumentų tvarkymas ir kitos būtinos paslaugos. Nors kasmėnesinis būsto priežiūros mokestis nėra didelis, nuo jo priklauso labai daug – namo būklė, gyventojų saugumas ir ilgalaikė turto vertė.
Šiandien maksimalų daugiabučių administravimo ir techninės priežiūros tarifą nustato savivaldybių tarybos arba kitaip tariant – viskas priklauso nuo vietos politikų sprendimų. Kyla klausimas – ar tai tikrai turėtų būti politinis sprendimas?
Daugiabučių priežiūros tarifai yra per svarbūs, kad būtų priklausomi nuo politinių ciklų. Jie turi būti pagrįsti realiais kaštais, aiškiomis taisyklėmis ir profesionaliu reguliavimu. Tik taip galima užtikrinti skaidrią, sąžiningą ir ilgalaikėje perspektyvoje gyventojams naudingą sistemą.
Viešasis interesas šioje srityje turi dvi puses: gyventojai neturi mokėti nepagrįstai daug, tačiau ir per maži tarifai nėra sprendimas. Jie tik atideda problemas ateičiai ir galiausiai kainuoja brangiau.
Kai tarifai tampa rinkimų įrankiu
Teoriškai tarifų nustatymas turėtų būti techninis, ekspertinis procesas – paremtas aiškiais skaičiavimais, realiomis sąnaudomis ir ekonominiais rodikliais. Praktikoje dažnai nutinka kitaip. Artėjant rinkimams mažesni tarifai atrodo patrauklūs rinkėjams, todėl sprendimai gali būti priimami atsižvelgiant ne į realius kaštus, o į politinę situaciją.
Trumpuoju laikotarpiu mažesnis mokestis gyventojams atrodo palankus. Tačiau jei tarifas per mažas ir nepadengia realių administravimo sąnaudų, ilgainiui tai atsisuka prieš pačius gyventojus – darbai atidedami, profilaktinė priežiūra nevykdoma laiku, o gedimai tampa rimtesni ir brangesni.
Skirtingos kainos už tą pačią paslaugą
Šiuo metu skirtingose savivaldybėse taikomi skirtingi maksimalūs tarifai. Vienur gyventojai moka apie 3 centus už kvadratinį metrą, kitur – apie 5 centus ar daugiau. Nors paslauga iš esmės ta pati – bendrųjų namo konstrukcijų ir inžinerinių sistemų priežiūra – galutinė kaina gali skirtis net kelis kartus.
Tai reiškia, kad identiškos būklės namų gyventojai skirtinguose miestuose moka skirtingai. Tokia situacija kelia klausimų dėl sistemos skaidrumo ir sąžiningumo.
Yra pavyzdys, kaip galima daryti kitaip
Kitose būsto valdymo srityse jau taikomas centralizuotas reguliavimas. Pavyzdžiui, kaupiamųjų lėšų tarifas – pinigai, skirti pastato atnaujinimui ir remontui – nustatomas nacionaliniu lygiu ir siejamas su objektyviais rodikliais: minimalia alga, pastato būkle, ekonomine situacija.
Nuo 2026 metų vidurio kaupiamųjų lėšų dydis bus tiesiogiai susietas su namo technine būkle – kuo ji prastesnė, tuo didesnis tarifas. Tai aiškus, prognozuojamas ir logiškas modelis. Jis rodo, kad valstybė gali priimti sprendimus remdamasi ekonomine logika, o ne politiniu ciklu.
Ar administravimo tarifus turėtų reguliuoti nepriklausomas reguliuotojas?
Viena iš galimų krypčių – perduoti maksimalių administravimo tarifų nustatymą nepriklausomai institucijai, pavyzdžiui, Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (VERT) arba Aplinkos ministerijai.
VERT jau turi ilgametę patirtį reguliuojant kainas energetikos ir komunalinių paslaugų sektoriuose. Ji taiko aiškias metodikas, vertina sąnaudas, atlieka auditą ir užtikrina interesų balansą tarp vartotojų ir paslaugų teikėjų. Tokia praktika galėtų būti pritaikyta ir daugiabučių administravimo srityje.
Svarbiausia parengti aiškią, visiems suprantamą metodiką: apibrėžti, kokias sąnaudas apima administravimo mokestis, nustatyti skaičiavimo formulę ir koeficientus, numatyti reguliarią tarifų peržiūrą, atsižvelgiant į infliaciją ir ekonominius pokyčius.
Tuomet gyventojai aiškiai žinotų, už ką moka, o administratoriai galėtų planuoti veiklą stabilioje ir prognozuojamoje aplinkoje.