Daugiabučių namų avarijos nevyksta pagal darbo grafiką. Trūkę vamzdžiai, užsikimšusios sistemos, elektros ar šilumos gedimai gali įvykti bet kuriuo paros metu, todėl gyventojų lūkestis sulaukti pagalbos čia ir dabar yra visiškai suprantamas. Tačiau jei norime, kad tokia pagalba realiai veiktų 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, turime pripažinti paprastą principą – už nuolatinį budėjimą ir pasirengimą reaguoti mokėti yra normalu.
Lietuvos Respublikinių būsto rūmų prezidento Algio Čapliko teigimu, šiandien viešojoje erdvėje pernelyg dažnai suplakamos dvi skirtingos funkcijos: valstybės užtikrinama skubioji pagalba ir daugiabučio namo avarinė priežiūra.
„Avarijos nevyksta pagal darbo grafiką. Jeigu norime, kad gedimai daugiabučiuose būtų lokalizuojami greitai, turime susitarti dėl budėjimo finansavimo – tai normali bendrosios nuosavybės valdymo praktika“, – sako A. Čaplikas.
Pasak jo, labai svarbu aiškiai atskirti, kada kalbame apie grėsmę gyvybei, sveikatai ar visuomenės saugumui, ir kada – apie daugiabučio namo ūkio klausimus. Numeris 112 yra skirtas pranešti apie neatidėliotinas grėsmes, kai būtina policijos, ugniagesių ar greitosios medicinos pagalbos intervencija. Tuo metu daugiabučio avarinė tarnyba – tai pastato priežiūros sistemos dalis, kuri rūpinasi gedimų lokalizavimu ir bendrojo naudojimo objektų apsauga.
Būtent čia ir atsiranda esminis klausimas: kaip užtikrinti, kad tokia paslauga būtų ne tik deklaruojama, bet ir realiai veiktų? Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas aiškiai numato, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo rūpintis bendrojo naudojimo objektais, o administravimo ir priežiūros išlaidas apmoka proporcingai savo daliai bendrojoje nuosavybėje. Tai reiškia, kad susitarimas dėl nuolatinės avarinės tarnybos budėjimo gali ir turi būti grindžiamas aiškia savininkų valia, skaidriu sprendimu bei suprantama kainodara.
Algis Čaplikas pabrėžia, kad svarbiausia šioje srityje yra ne pats mokėjimo faktas, o skaidrumas.
„Gyventojai turi aiškiai žinoti, už ką jie moka: kokia yra paslaugos apimtis, kokie reagavimo terminai, kokiais atvejais darbai apmokami iš viso namo lėšų, o kada atsakomybė tenka konkrečiam buto savininkui. Periodinis budėjimo mokestis negali tapti neaiškia eilute sąskaitoje – jis turi būti pagrįstas, paaiškintas ir patvirtintas nustatyta tvarka“, – teigia Būsto rūmų prezidentas.
Praktikoje daugiausia ginčų kyla būtent dėl šių ribų. Jei gedimas kyla bendrojo naudojimo objektuose, jo šalinimas yra visų savininkų bendras reikalas. Tačiau jei avarija įvyksta konkretaus buto viduje ir nesusijusi su bendrojo naudojimo infrastruktūra, jos padarinių šalinimas negali būti perkeltas visam namui. Todėl skaidriai apibrėžtos atsakomybės ribos yra būtinos ne tik tvarkai, bet ir pasitikėjimui.
A. Čapliko vertinimu, Lietuvoje vis dar stokojama brandžios nuostatos, kad kokybiška priežiūra kainuoja. Gyventojai dažnai tikisi nuolatinio paslaugų prieinamumo, tačiau kartu priešinasi pačiai budėjimo finansavimo logikai. Vis dėlto tarptautinė praktika rodo, kad tai nėra nei išimtis, nei piktnaudžiavimas – tai įprastas bendrojo turto valdymo modelis. Daugelyje valstybių bendrosios nuosavybės išlaikymas, techninė priežiūra, avarinių situacijų valdymas ir pasirengimas joms yra finansuojami per reguliarius pastato priežiūros mokesčius.
„Turime pereiti nuo emocinio vertinimo prie atsakingo susitarimo. Jei norime, kad name būtų ne tik sąskaitos, bet ir reali pagalba kritiniu momentu, turime sutikti, kad budėjimas, parengtis ir reagavimas yra paslauga. O paslauga, kuri turi veikti visą parą, negali būti fikcija“, – sako A. Čaplikas.
Lietuvos Respublikiniai būsto rūmai ragina daugiabučių bendruomenes, administratorius ir institucijas šį klausimą spręsti konstruktyviai: aiškiai atskirti 112 funkciją nuo pastato ūkio avarijų valdymo, dėl avarinės tarnybos modelio apsispręsti savininkų nustatyta tvarka, o visus mokėjimus ir jų teisinį pagrindą gyventojams pateikti skaidriai ir suprantamai.
Būsto rūmų vertinimu, geriausias kelias – iš anksto sutarti dėl paslaugos aprašo, reagavimo standartų, kontaktų, kainodaros ir atsakomybės ribų, o po tam tikro laikotarpio įsivertinti, kaip sistema veikia praktikoje: pagal reagavimo laiką, gyventojų skundus ir faktines išlaidas.