Kai kalbame apie daugiabučių techninės priežiūros tarifą, visuomenė dažnai girdi tik vieną
žodį – mokestis. Tačiau techninė priežiūra nėra dar viena eilutė sąskaitoje. Tai yra pastato
būklės stebėsena, periodinės apžiūros, privaloma dokumentacija ir, svarbiausia, galimybė
problemas pastebėti dar tada, kai jos netapo gedimais, avarijomis ar brangiais remonto
darbais.
Būtent todėl techninės priežiūros tarifų klausimas šiandien turi būti vertinamas ne kaip
siauras administracinis formalumas, o kaip teisinis, ekonominis ir pasitikėjimo valstybės
reguliavimu klausimas. Jei sistema neleidžia užtikrinti realios, kokybiškos priežiūros,
galiausiai už tai vis tiek sumoka gyventojas – tik jau daug brangiau.
Šiandien galiojantis reguliavimas numato, kad tais atvejais, kai techninę priežiūrą vykdo
savivaldybės paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius, maksimalų techninės
priežiūros tarifą tvirtina savivaldybės taryba, vadovaudamasi patvirtinta metodika. Iš pirmo
žvilgsnio gali atrodyti, kad tai artima žmonėms ir logiška. Tačiau praktika rodo ką kita: tarifų
klausimas pernelyg dažnai tampa politinių ciklų įkaitu.
Tarifą patogu mažinti arba jo nejudinti prieš rinkimus. Patogu jo neperžiūrėti metų metus, net
kai keičiasi darbo užmokestis, specialistų kvalifikacijos reikalavimai, atsakomybės mastas ir
faktinės priežiūros sąnaudos. Tokia situacija sukuria iliuziją, kad gyventojas laimi, nes moka
mažiau. Tačiau tai trumparegiškas požiūris. Pigus tarifas šiandien labai dažnai reiškia brangų
gedimą rytoj.
Esminė problema yra ta, kad techninės priežiūros kainodara Lietuvoje vis dar nėra iki galo
depolitizuota. Mano įsitikinimu, tarifo nustatymas turi būti ne politinė, o techninė ir
ekspertinė funkcija. Jis turi remtis aiškia metodika, objektyviomis sąnaudomis ir vienodais
kriterijais, o ne rinkimų kalendoriumi ar skirtingais savivaldybių politiniais kompromisais.
Svarbu ir tai, kad visuomenėje vis dar painiojama, kas iš tiesų yra techninė priežiūra. Tai nėra
visų remonto darbų paketas. Techninės priežiūros paskirtis – finansuoti nuolatinius
stebėjimus, periodines apžiūras ir privalomą dokumentaciją. Kitaip tariant, tai yra prevencinė
sistema, leidžianti laiku pamatyti problemą ir užkirsti kelią didesnei žalai. Kai ši riba
išnyksta, atsiranda nusivylimas: žmonės sako, kad moka, bet vis tiek dar reikia papildomų
lėšų. Todėl būtinas aiškus atskyrimas: techninė priežiūra yra prevencija ir kontrolė, o remonto
darbai – atskirų sprendimų ir atskiro finansavimo klausimas.
Ką reikėtų keisti? Pirmiausia – depolitizuoti maksimalų techninės priežiūros tarifo nustatymą.
Jei valstybė jau nustato metodiką, tuomet ir sprendimas dėl tarifo turi būti grindžiamas
profesionaliu sąnaudų vertinimu bei vienodais nacionaliniais kriterijais. Ši funkcija neturėtų
priklausyti nuo politinės valios savivaldybių tarybose.
Antra, būtina įtvirtinti privalomą periodinę tarifų peržiūrą. Šiandien praktikoje per dažnai
matome situaciją, kai vienose savivaldybėse tarifai peržiūrimi, kitose – nejudinami
dešimtmečius. Tai nėra nei teisinga, nei racionalu. Jeigu sąnaudos keičiasi, sistema privalo tai
atspindėti skaidriai ir laiku.
Trečia, reikia aiškumo tais atvejais, kai techninės priežiūros paslauga perkama rinkoje.
Šiandien teisinėje praktikoje matomi niuansai ir interpretacijos kuria dviprasmybes, kurios
mažina gyventojų pasitikėjimą ir didina konfliktų riziką. Žmonės turi aiškiai žinoti, kokios
taisyklės galioja ir kodėl.
Techninė priežiūra yra mūsų bendros nuosavybės saugos diržas. Jos vertė atsiskleidžia ne
tada, kai viskas sugriuvo, o tada, kai pavyko to išvengti. Kaip ir daugiabučių bendrojo
naudojimo objektų draudimo atveju, čia galioja tas pats principas: prevencija nėra papildoma
išlaida. Tai investicija į saugumą, pastato ilgaamžiškumą ir gyventojų ramybę.
Jeigu norime, kad Lietuvos daugiabučių būsto fondas būtų tvarkomas atsakingai, turime
grąžinti prasmę pačiam žodžiui „priežiūra“. O tam būtina viena esminė sąlyga – tarifų
politika turi tapti ne emocijų ir politinio patogumo, o kompetencijos, skaidrumo ir
profesionalumo sritimi.